Vienkartinių pirštinių ištakos siekia XX amžiaus pradžią, kai jos pirmiausia buvo naudojamos medicinos srityje. Chirurginei praktikai tobulėjant, rankų higienos ir apsaugos svarba tapo vis labiau pripažįstama, todėl gydytojai mūvėjo pirštines, kad sumažintų bakterijų perdavimo riziką procedūrų metu. Ankstyvosios vienkartinės pirštinės daugiausia buvo pagamintos iš natūralaus latekso ir daugiausia buvo naudojamos medicininiams patikrinimams ir chirurginei apsaugai.
Tobulėjant pramoninėms technologijoms, pagerėjo vienkartinių pirštinių gamybos procesai ir išsiplėtė jų pritaikymo spektras. Nuo XX amžiaus vidurio -o-pabaigos plastiko apdirbimo ir polimerinių medžiagų plėtra paskatino naudoti tokias medžiagas kaip polietilenas (PE) ir polivinilchloridas (PVC) pirštinių gamyboje. Tai sumažino išlaidas ir padidino efektyvumą, todėl vienkartinės pirštinės gali patekti į kasdienius sektorius, pavyzdžiui, maisto perdirbimo, maitinimo paslaugų ir sanitarijos.
Šiais laikais, kylant higienos ir saugos standartams, vienkartinių pirštinių paklausa ir toliau auga. Jie tapo esminėmis apsauginėmis priemonėmis tokiose srityse kaip sveikatos priežiūra, maisto tvarkymas, laboratoriniai darbai ir pramoninė gamyba. Be to, pradėjus naudoti naujas medžiagas,-pvz., nitrilo kaučiuką-, šių pirštinių ilgaamžiškumas, patogumas ir apsauginės savybės žymiai pagerėjo.
Vienkartinės pirštinės iš specializuotų medicininių apsaugos priemonių virto plačiai naudojamais gaminiais daugelyje pramonės šakų. Žvelgiant į ateitį, skatinama kintančio aplinkosauginio sąmoningumo ir technologinės pažangos, pramonė vis daugiau dėmesio skirs tvarioms medžiagoms, optimizuotiems gamybos procesams ir geresniam gaminio veiksmingumui, siekdama patenkinti vartotojų poreikius ir sumažinti poveikį aplinkai.